Nikita 6N
Haiku
1.
Senam kaime prie tvoros
Auga baltos gėlės
Nuolatos
2.
Mano širdyje tuščia
Kaip ir keliuose,
Kuriuose naktį nieko nėra
3.
Diena saulė
Naktį žvaigždės
O širdy pavasaris
4.
Gyvenimas toks,
Likimas toks,
O aš kitoks
5.
Galvoju viena,
Sakau kita,
O darau ką kito
6.
Žolė auga,
Saulė leidžias,
O mėnulis teka
7.
Bažnyčios skliautai
Pilni orkestro
Skambesio žavaus
Gatvės pilnos,
Gatvės tamsios,
O širdis tuščia
9.
Girioje žibutės,
Baltos, violetinės
Auga pakrašty
10.
Lauke šilta,
Lauke vasara,
Galvoj linksmybės
Dovilė, 7K
Telefonas
Vieną kartą atsikėlęs,
Savo šunį greit pašėręs,
Pamačiau aš telefoną,
Telefoną, telefoną !!!
Oi tas mano telefonas !
Žiauriai geras jo fasonas.
Mamai skambinti galiu,
Su draugais pažaist kartu.
Vieną kartą atsikėlęs,
Savo šunį vėl pašėręs,
Neradau aš telefono !
Pasidarė man net bloga...
Oi tas mano telefonas !
Reikalingas jis kaip oras.
Tėčiui parašyt galiu,
Kad parvežtų daug ledų.
Joris B. 5mB kl.
Žiemos džiaugsmai
Šaltą žiemą krito snaigės
Iš melsvai žydros padangės.
Krito, sukosi ratu,
Džiaugėsi vaikai sniegu.
Susirado tuoj slides,
Lazdų porą, rogutes,
Čiuožė, lėkė nuo kalnų
Iki pat savo namų.
Katino rytas
Stovi kambaryje stalas,
O po juo katė jau malas.
Kvapas riečia jos nosytę,
Tingi pasigaut pelytę.
Vis katytė neatstoja,
Krapšto nagais stalo koją.
Jei skanėstas tik paklius,
Džiaugsmo, laimės daug jai bus.
Vakaris B. 5mB kl.
Nelaiminga Abigailės meilė
Vieną šaltą, bet saulėtą rytą, saulės įkaitintos samanos pažadino žibutę Abigailę - ilgu, kaip žirafos kaklas koteliu, geltona akele, ryškia kaip saulė, apsupta plonais kaip šilko, trapiais kaip krištolas, mėlynais kaip dangus žiedlapiais. Žibutė savo geltona akimi smalsiai apsidairė aplink ir virš savęs danguje pamatė į ją žiūrinčią didelę, geltoną kitos žibutės akį. Abigailė dar nežinojo, kad tai yra saulė. Mažoji gėlytė pagalvojo, kad tokios didelės, gražios žibutės dar niekada savo gyvenime nematė ir ją tuoj pat įsimylėjo. Abigailė svajojo nukeliauti pas didžiąją žibutę ir su ja susituokti, bet suprato, kad ji negali pajudėti - nei į kairę, nei į dešinę ir blogiausia - į viršų. Ji labai nuliūdo ir skaidrus kaip stiklas lašelis nuriedėjo lapeliu. Žmonės tai vadina rasa.
Šiek tiek aprimusi Abigailė pamatė lengvai vėjyje skraidantį medžio lapą ir meilės apimtame žiedyne gimė nuostabus planas. Ji sumanė savo lapeliais pagriebti vėjo gūsį ir išskristi pas saulę. Žibutė pamatė artėjantį vėjo gūsį ir iškėlė savo lapelį, mėgindama jį pasikinkyti. Vėjas pamatė ją, tačiau, nenorėdamas sužeisti, praskrido virš gėlės. Žibutė labai supyko ir ėmė plūsti vėją. Vėjas išgirdo, atsigręžė ir visu greičiu pasileido link jos. Pamačiusi artėjantį vėją, Abigailė kaip įmanydama aukščiau iškėlė savo žiedlapius. Smarkus vėjo gūsis praskrisdamas nuplėšė žibutės lapą, o ją paliko vietoje. Gėlytei labai skaudėjo sužeistą vietą, bet skausmą užgožė pyktis. Užsispyrė - ji nusprendė vėl ir vėl mėginti pasiekti savo tikslą. Ji bandė ir bandė, vėl ir vėl iš naujo, kol nebeliko nė vieno lapelio.
Žibutė pažiūrėjo į saulę ir pamatė, kad ji jau nebe ten, kur buvo prieš tai. Abigailė labai nuliūdo, nes vis dar negalėjo pajudėti. Ji nusprendė, kad paskutinis šansas nukeliauti pas didžiąją žibutę - naudoti savo gražiuosius žiedlapius. Kadangi Abigailė dar nemokėjo skaičiuoti, ji nežinojo, kad turi vos šešis bandymus. Vienas po kito sekė penki nesėkmingi bandymai, ir Abigailė jau buvo bepasiduodanti. Sukaupusi paskutines jėgas, žibutė iškėlė savo galvą kaip galėdama aukščiau ir staiga magiškai pakilo. Skrydis taip sužavėjo Abigailę, kad ji pamiršo savo tikslą ir vis sukosi ir sukosi ore ratu, kaip tie sudžiūvę lapai. Prisižaidęs su gėle, vėjas staiga ją paleido. Abigailė krito žemyn ir liko gulėti.
Tuo metu didelė, graži ir bejausmė saulė leidosi Vakaruose.
Joris V. 8a kl.
Mane svaiginanti meilė
Įtūžusi nuskubėjau laiptais į antrą aukštą ir iš visų jėgų užtrenkiau kambario duris. Jaučiau, kaip viduje verda kraujas ir auga nenumalšinamas pyktis. Atrodė, dabar pat galėčiau sprogti, turbūt tuo metu buvau raudonesnė už pomidorą. Išsitraukiau kuprinę, susirinkau daiktus, apatinius, porą marškinėlių, kojinių, įšokau į mėgstamiausius džinsus, iš kiaulės taupyklės išsikrapščiau centus ir jau ruošiausi lėkti pro duris, bet tada pagalvojau, kur eisiu... Atsisėdau ant lovos, giliai įkvėpiau ir pravirkau.
Kitą rytą turėjau apsimesti, kad viskas gerai. Mokykloje priklausau populiariųjų grupei, todėl negaliu pasirodyti silpna. Pasidažiau, apsirengiau, giliai įkvėpiau ir, stovėdama prie veidrodžio, bandžiau šypsotis. Žmonės mokykloje per daug egoistai, kad pastebėtų kažką. Aš dažnai prasilenkiu su žmonėmis, iš kurių veidų matosi, kad turėjo blogą savaitę. Per pamokas nekreipiau dėmesio, ką kalba mokytojai, nors mokykla man patinka. Dešimta klasė įdomi tiek mokslais, tiek bendraamžiais. Tuo metu nori žinoti ir bandyti viską net negalvodama apie pasekmes. Taip man ir nutiko... Pamilau vaikiną, kuris galėjo man pasiūlyti daugiau nei bet kas kitas. Dabar suprantu, kad meilė nėra visada tokia karšta ir gera. Kai prisimenu tuos laikus su Luku, atrodo, kad meilė buvo tik iš mano pusės, jam terūpėjo smagiai su kažkuo praleisti laiką. Suprantu, kad pati buvau kvaila, bet jam tuomet buvo beveik aštuoniolika, o man tik penkiolika. Jis apsvaigino mane tomis kvailomis kalbomis, kad praleisime visą gyvenimą kartu, kad jis mane be galo be krašto myli... Aš, kvailė, tuo ir patikėjau, bet jis tik pasinaudojo manimi. Pripažinsiu, buvo tikrai smagu ir kartais jaučiausi mylima, bet taip turbūt buvo dėl svaigalų... Taip,aš esu, ne, buvau ta mergina, kuri pasiduoda vaikinui gražiomis žaliomis akimis, garbanotais tamsiais plaukais... Jaučiausi visiškai jam priklausanti. Buvo sunku pripažinti, kad mūsų draugystė buvo toksiška.
Jums turbūt įdomu, kas gi nutiko. Na, mes nuėjom į vakarėlį, Luko geriausio draugo Eriko vakarėlį. Ten buvo tikra beprotybė:visi šoko, gėrė, juokėsi, veidais bėgo prakaitas, keli žmonės jau buvo taip nuvargę, kad vos pastovėjo ant kojų. Ten susipažinau su Luko draugėmis, jos buvo daug gražesnės ir moteriškesnės, pasijaučiau nejaukiai. Jos visos mane nužiūrėjo, viena nusišypsojo man. Jos šypsena atrodė tikra, šiek tiek atsipalaidavau, bet kitos merginos sužiuro viena į kitą ir pašaipiai išsiviepė. Suraukiau antakius ir pašnibždom pasakiau Lukui:
-Man čia nepatinka, einu paieškot Elzės.
Elzė mano geriausia draugė, ji pašėlusi mergina ir be galo graži. Jos tamsios akys, plaukai ir šiek tiek tamsesnė oda traukė vaikinus kaip magnetas. Pripažinsiu, šiek tiek pavydėjau, bet myliu ją labiau negu pačią save. Taigi tame vakarėlyje susiradusi Elzę pamiršau apie Luką. Elzei mano vaikinas nepatiko, dabar suprantu kodėl... Jo suvokimas apie merginas tikrai šlykštus kaip ir jo manieros. Dviese su drauge pradėjom šokti ir tik staiga pajutau, kaip kažkas suspaudė mano ranką ir pradėjo tempti iš svetainės. Akimirksniu atsidūriau lauke, o priešais mane stovėjo antakius suraukęs Lukas, dar vis nepaleidęs mano rankos.
-Lukai, ką tu darai?! Paleisk mane! Man skauda! – rėkiau visa gerkle, nes tikrai labai stipriai suspaudė ranką, atrodė, tuoj nukris.
- Ką tu sau galvoji, kvaile tu? Manei nesužinosiu? Kaip drįsti manęs negerbti? Aš vyras, o kas tu? Kvailė kažkokia, mananti, kad gali negerbti savo vyro! – atrodė, kad tuoj užsimos ir trenks. Labai išsigandau ir pravirkau. – Pasižiūrėkit! – pradėjo juoktis kaip psichopatas. – Baik žliumbti ir pripažink, ką padarei!
Nieko nesugebėjau pasakyti, net pati nesupratau, ką jam padariau. Išgirdau, kaip šaukia Elzė, jos vaikinas buvo tikras angelas, geras ir mylintis. Jis pripuolė prie mūsų ir nustūmė Luką. Lukas puolė jį, ir tada abu vaikinai pradėjo kumščiuotis. Aš stovėjau vietoj, rankomis apsisupus per juosmenį. Man buvo per daug baisu, vos galėjau kvėpuoti. Elzė šoko prie vaikinų, bandydama juos išskirti, tada įsitraukiau ir aš. Nenorėjau, kad per mane Elzė pati gautų iš kumščio. Pro duris išbėgo dar keli vaikinai Jie puolė Luką ir patraukė nuo Justino. Elzė stipriai apsupo rankas apie Justiną, jis ją apkabino dar stipriau. Aš žiūrėjau į juos ir pravirkau. Kiti vaikinai Luką nutempė prie vartų ir vienas iš jų pagrasino, kad jei tas sugrįš arba bandys vėl kažką blogo padaryti, galės rankiotis dantis nuo žemės.
-Kaip tu? – apžiūrinėdama mano veidą ir ranką, kurią Lukas suspaudė, sunerimusiu veidu klausė Elzė.
-Viskas gerai. Atsiprašau, - nuleidusi akis tyliai sumurmėjau.
Elzė mane stipriai apkabino ir pabučiavo į kaktą. Atsitraukusi nušluostė ašaras ir nusivedė į tualetą susitvarkyti. Pakeliui vienas iš vaikinų, kuris ištempė Luką, priėjo ir pasiteiravo:
-Labas, tu Viktorija, tiesa? Kaip tu? Ką jis tau padarė?
-Labas, taip. Man viskas gerai, tiesiog eilinis barnis, - bandžiau išspausti šypseną.- Ačiū, kad pasiteiravai ir ištempei tą kvailį iš čia. Ir atsiprašau už nemalonumus.
- Baik, ką gi tu kalbi, viskas gerai, visiems pasitaiko. Laikykis, gerai? – jo šypsena tokia šilta ir nuoširdi.
Nusišypsojau jam atgal, ir su Elze nuėjom susitvarkyti. Ji mane paguodė, apkabino, ir mes abi paverkėm sėdėdamos ant grindų.
-Elze, noriu namo. Jeigu nori pasilikti, nesupyksiu, bet jei nori, gal gali važiuoti kartu su manimi... Nenoriu likti viena.
-Žinoma, kad būsiu su tavimi, - nieko nelaukus atsakė Elzė.
Išvažiavom pas mane. Jos vaikinas mus vežė. Justinas daug nekalbėjo, ypač po tokių situacijų. Pakeliui susipykau su Elze, ji pradėjo mane kaltinti, kad pati leidausi manipuliuojama to nesveiko žmogaus. Aš, žinoma, gyniausi, sakiau, kad jis man geras, kai mes dviese, bet to nepakako, nes pati nebuvau tuo tikra ir Elzė matė mane kiaurai. Kartais net baisu pasidaro, lyg ji mokėtų skaityti mano mintis, nors aš pati nesuprantu, kas darosi mano galvoje. Tą vakarą mes taip stipriai susipykom, kad aš tiesiog nebesivaldžiau ir rėkiau visa gerkle, kad ji nekaltintų manęs ir visiems taip gali nutikti. Išvadinau ją negražiai... Labai to gailiuosi dar iki dabar, bet tada tikrai buvo netinkamas metas su manim aiškintis ir pyktis. Ji nutilo. Labai nemėgstu, kai ji taip daro, iškart baimė puola iš visų pusių.
-Justinai, stabdyk mašiną, - ramiu tonu pasakė Elzė.
-Elze, nereikia. Jai buvo sunkus vakaras, leisk parvežt ją namo.
-Justinai, stabdyk mašiną, - griežtai pakartojo.
Mašina sustojo. Elzė tylėjo. Pro veidrodėlį mačiau, kaip ašara rieda jos veidu. Labai blogai pasijaučiau, bet buvau per daug pavargusi aiškintis toliau.
-Galėtumei būti dėkingesnė. Jei ne aš, jis tave jau turbūt būtų užmušęs, - virpančiu balsu pasakė Elzė.
-Patylėk. Aš dar čia ir ne tik dėl tavęs. Tu jo nepažįsti. Jam dabar sunku dėl šeimos, ir jis išlieja pyktį ant manęs, aš jam bandau padėti, - rimtai atkirtau. Išlipau iš mašinos ir nuėjau.
Mane iš paskos vijosi Elzė ir šaukė:
-Tu su juo prasmegsi, aš bandau padėti TAU! Nes tave dar galima išgelbėti, o tokie kaip Lukas jau pasmerkti. Paleisk jį ir pradėk matyti pasaulį toliau nei Lukas, mylėk save ir tuos, kurie myli tave. Jis tavęs nemyli! Kaip tu to nesupranti?! Atsimerk pagaliau!
-Ne visiems taip lengva kaip tau, panele tobuloji. Tavo tėvai tave myli, neturi bėdų, turi nuostabų vaikiną ir gyvenimą! – nesuprantu kodėl aš tada tiesiog neužsičiaupiau.
-Manai aš neturiu problemų? Tu esi savanaudė. Visi turim savo bėdų! Visi sėdim su savo kirmėlėm galvose!
Pasileidau bėgti. Nemanau, kad Elzė bėgo man iš paskos. Beviltiška. Sunku bėgti su suknele ir aukštakulniais, todėl aukštakulnius pasiėmiau į ranką ir toliau lėkiau. Bėgau ir verkiau tol, kol liūdesys pavirto pykčiu. Tą savaitgalį tėvai buvo išvažiavę su mažuoju broliu iš miesto. Taigi dėl to ir grįžau visa verdanti pykčiu.
Pirmadienis. Elzės mokykloje nemačiau. Gal ir gerai. Mums reikia šiek tiek pabūti atskirai. Atrodžiau klaikiai. Nubėgęs makiažas įsigėrė į veidą, bandžiau tai paslėpti kilogramais pudros. Nežinau, ar pavyko įtikinti žmones, kad Viktorijai viskas gerai. Po pamokų ruošiausi eiti namo.Prie spintelių rūbinėje sutikau tą patį vaikiną, kuris padėjo atsikratyti Luku.
-Viktorija, sveika! Kaip tu?
-O, sveikas..?
-Emilis.
-Sveikas, Emili. Taip, man viskas gerai. Gal matei Elzę? Aš su ja vakar buvau, kai užkalbinai.
-Ne, atleisk negaliu padėt šituo klausimu.
-Mm, gerai, dar kartą dėkoju už vakarykščią pagalbą.
-Nereikia, džiaugiuosi, kad galėjau padėti.
Apsisukau ir jau ruošiausi eiti, bet mane sustabdė.
-Um, Viktorija, gal norėtum kada kavos atsigerti kartu?
-Žinoma, - pagaliau sugebėjau nuoširdžiai nusišypsoti, tai tikrai buvo miela. – Susirask mane per “Facebook’ą” Viktorija Brown.
-Angliška pavardė, - nusišypsojo.
Nusišypsojau ir aš, apsisukau ir išėjau. Vakare sulaukiau žinutės iš Emilio. Pakvietė rytoj susitikti kavinėje po pamoku prie pat mokyklos. Dar valandėlę susirašinėjom. Jis mokosi vienuoliktoje klasėje, apkalbėjom kelis bendrus mokytojus, papasakojo apie save, ką veikia, mėgsmiausias knygas ir panašiai. Tiesą sakant,nustebau, kiek bendro turim. Naktį sunkiai užmigau, galvojau apie Elzę.
Pamokos praėjo pusė velnio, labai laukiau,kada susitiksiu su Emiliu, jis toks geras ir dar gražus. Jaučiuosi blogai, kad tik sekmadienį išsiskyriau su Luku, o jau šiandien einu susitikti su kitu vaikinu, bet gal taip tik greičiau pamiršiu tą nevykėlį.
Pakalbėje su Emiliu nusprendėme, kad visai patinkame vienas kitam, bet abu nenorime skubėti, todėl judėsime lėtai, jis prisipažino, kad jau seniai mane pastebėjo ir norėjo prieiti, bet buvo baisu. Na, turbūt nėra nieko blogo kas neišeitų į gerą. Po mokyklos jis mane lydėdavo namo, rytais
pasitikdavo su kava ir šilta, ką tik iškepta spurga. Pilve jaučiau drugelius, toks geras ir malonus kutenimas…
Iš Elzės nieko negirdėjau visą savaitę. Taigi, kitą pirmadienį po pamokų nuėjau iki jos namų su mėgstmiausiu jos šokoladu, bandelėmis ir balta kava. Duris atidarė jos mažoji sesutė, labai ją mėgau ji tokia miela ir draugiška.
-Labas, Elzė namie? – pasiteiravau.
-Taip, bet ji labai serga, neišeina iš kambario kiaurą dieną.
-Ar galiu užeiti?
Ji pasitraukė nuo durų ir įleido. Nusivilkau paltą, nusiaviau batus ir užlipau į antrą aukštą. Pasibeldžiau į jos kambario duris, nesulaukusi atsakymo įėjau.
-Elze? Labas, atnešiau kavos, šokolado ir bandelių, - bandžiau kalbėti negarsiai ir meiliai.
Ji atsisuko ir bandė išspausti šypseną.
-Atsiprašau, kad prireikė savaitės laiko susiprasti, kad klydau, bet aš tave labai myliu ir labai atsiprašau… Prašau atleisk man, nuo šiol visada pasitikėsiu tavimi ir klausysiu, ką man sakai, - bandžiau nepravirkdama tą pasakyti, tačiau viena kita ašara vis tiek nuriedėjo skruostais.
Prisėdau ant lovos krašto ir laukiau jos atsakymo. Ji taip pat atsisėdo ir pravirko. Aš ją stipriai apsikabinau, abi pravirkome. Tada išsitraukėme šokolado, pasiėmėme kompiuterį, įsijungėme geriausią serialą pasaulyje “Draugai” ir valgydamos juokėmės kartu. Aš jai papasakojau apie Emilį, Emiliu ji pasitikėjo, kažkada kartu lankė šachamtų būrelį mokykloje.
Iš mano gyvenimo išsibraukė visi metai, nes juos praleidau toksiškoje draugystėje su Luku, bet dabar viskas gerai. Emilis man labai geras, su Elze susitaikiau, mūsų draugystė gera kaip niekada. Keturiese su Emiliu, Elze ir Justinu praleidžiame daug laiko kartu, papasakojau mamai viską, kas nutiko per pastaruosius vienerius metus su Luku, ji manęs nesmerkė, kaip tik palaikė. Tada, kai pasikalbėjau su mama, supratau, kad meilė neturi būti tik tarp įsimylėjelių, ji taip pat gali būti ir tarp draugų, šeimos narių, kartais netgi stipresnė.
Priimti kitų pagalbą sunku, bet naudinga. Esu labai dėkinga žmonėms, kuriuos turiu. Emilis mane išgelbėjo, kaip ir Elzė. Juos abu myliu labiausiai. Netgi Justinas pradėjo daugiau kalbėti. Susiėmiau moksle ir džiaugiuosi gyvenimu, nes aplinkui mane liko tik geri ir mane mylintys žmonės.
Jorūnė K. 8m kl.
Mielas Simonai!
Vos tik užsimerkiu, matau Tave... Tavo tvirtą kūną, mėlynas lyg jūra akis, plačią šypseną... Ir veltui bandau užmigti. Nepavyksta... Vasaros naktis tokia šilta, kaip Tavo rankos, kaip Tavo žvilgsnis... Tu įsiveržei į mano gyvenimą taip netikėtai, nelauktai, bet bijau, kad amžiams. Nuo mūsų pirmųjų pakalbių aš supratau, kad negalėčiau įsivaizduoti savo gyvenimo be Tavęs. Aš tapau priklausoma nuo Tavęs, Simonai. Man reikia Tavo dėmesio, šilumos, artumo. Viską atiduočiau, kad tik Tu mane laikytum savo glėbyje, šildytum ir saugotum nuo visų ir visko...
Saulėtomis dienomis aš išeinu į lauką paklausyti paukščių čiulbesio, pasimėgauti įvairių gėlių aromatais, pajausti saulės šilumą, pamatyti visą mane supantį grožį, bet net visa tai nė akimirką man neleidžia pamiršti Tavęs. Negaliu visu tuo džiaugtis viena...
Bijau ir labai nelaukiu rudens... Laiko, kada mes susipažinome, bet greit ir išsiskyrėme... Dabar šis metų laikas man bus pats nekenčiamiausias. Negalėsiu ramiai žiūrėti į krentančius lapus, kurie man primins bėgančias dienas be Tavęs... O prieš metus mes abu maudėmės lapų jūroje ir manėme, kad mūsų laukia spalvotas, gražus ir lengvas gyvenimas. Bet, matyt, taip galvojau tik aš. Tik aš užsidėjau tuos rožinius akinius, kurių negaliu nusiimti iki šiol.
Kartais prisimenu skaudžius dalykus, kuriuos Tu man esi pasakęs. Ir tai mane tarsi grąžina į realybę. Bet tik kelioms akimirkoms. O tada ir vėl neriu į malonų prisiminimų sūkurį. Niekaip negaliu iš jo ištrūkti...
Dažnai pagalvoju, ar Tu manęs nepasiilgai? Ar Tau visai netrūksta mano šilumos, dėmesio ir rūpesčio. Dabar jau suprantu, kad niekada nežiūrėjai į mane rimtai, bet juk taip dažnai man kartojai, kokia Tau esu svarbi ir reikalinga. Melavai... O aš buvau tokia naivi ir patikli... Ir už tai dabar turiu sumokėti kančia ir ilgesiu. Aš pavirtau žmogumi, kurį pati vos atpažįstu. O ką jau kalbėti apie draugus, kurie sako, jog likau tik savo šešėlis...
Rašiau šį laišką tikėdamasi, kad jis mane išlaisvins iš Tavo, Simonai, Meilės voratinklio. Bet matau ir jaučiu, kad aš vis dar tebesu muselė, kuri laukia sugrįžtančio voro...
Amžinai Tavo Mila.
Mila B. 8b kl.
(NE)LAIMINGA MEILĖ
Saulės spinduliai maloniai šildė mano skruostus, o švelni žolė kuteno nugarą. Nors vasara ir ėjo į pabaigą, dar nebuvau pasiruošusi grįžti atgal į miestą. Man patiko būti kaime, toli nuo miesto šurmulio, apsuptai gamtos, gyvybės. Nenorėjau palikti nedidukės trobelės, pripildytos vasaros prisiminimų, mylinčios geraširdės močiutės, netgi sraunaus upelio, į kurį aš iš tolo žvelgdavau su baime. Aš pasukau galvą ir žvilgtelėjau į šalia manęs, taip pat ant žolės gulintį ir apie kažką svajojantį Mantą.
Mantas buvo netoliese gyvenantis, septyniolikos metų vaikinas, vos metais vyresnis už mane. Jis turėjo tankius, tamsius kaip anglis plaukus ir mėlynas lyg neužmirštuolės akis. Mes susipažinome šią vasarą ir visas atostogas taip ir praleidome drauge. Būdama suo juo, aš galėdavau būti savimi. Mes kalbėdavomės apie viską ir jis visada puikiai suprasdavo, ką turiu galvoje, visada išklausydavo ir palaikydavo, paguosdavo ar pasijuokdavo kartu su manimi. Jis visada buvo šalia, kai man jo reikėjo. Nors buvome pažįstami tik keletą mėnesių, tačiau viduje atrodė, kad pažinojau jį visą savo gyvenimą. Todėl vien pagalvojus apie išvykimą namo, kad teks grįžti atgal į miestą, pilną šurmulio, mokyklą, pilną negailestingų vaikų, man imdavo mausti pilvą. Tačiau viduje žinojau, kad ir kaip skaudu bebūtų, kažkada aš turėsiu išvykti ir visa vasara atrodys lyg miglotas sapnas, kuris, kad ir kaip to nesinori, ilgainiui pasimiršta. Taigi, mes vis dar gulėjome ant švelnios žolės, kaitinomės saulėje ir klausėmės tolumoje čiulbančių paukščių giesmių. Staiga jis prabilo, taip nutraukdamas visas mano mintis.
- Pažvelk į tuos paukščius.
Mantas parodė pirštu į danguje skrajojančius plunksnuočius.
- Jie tokie laisvi, gali daryti ką tik nori, skristi kur tik užsigeidžia. Norėčiau būti laisvas ir nepriklausomas kaip jie.
- Ką tu nori tuo pasakyti? – pasiteiravau.
- Na... - lyg suabejojęs, ar verta pasakoti,ištarė Mantas.- Visur tiek daug taisyklių, visi tau sako, ką turi daryti, kaip elgtis. Pavyzdžiui, mano tėvai tik ir kalba, kaip aš, pabaigęs mokyklą, turėsiu įsidarbinti savo tėvo versle, kad vėliau galėčiau jį perimti. Tačiau aš to visai nenoriu... Tai tiesiog ne man... Na, bet jiems tai nerūpi, jie sako, kad taip bus geriausia, kad tai mano ateitis ir su laiku aš su tuo susitaikysiu.
- Na, o ko gi tu nori? - pažvelgiau jam į akis, kurios buvo pilnos skausmo ir sielvarto.
- Nežinau dar...tikriausiai... būti laimingas, –tai taręs jis pažvelgė į mane ir šyptelėjo.
Aš jam taip pat švelniai nusišypsojau, paėmiau už rankos ir mes dar kurį laiką spoksojome į skrajojančius paukščius.
- Eime lenktynių iki upės, - lyg bandydamas nuvyti liūdnas mintis tarė Mantas.
- Eime, - atsakiau.
Ir atsistoję mes pradėjome lėkti upelio link. Vėjas žaidė su mano plaukais, o širdis mėgavosi vasaros džiaugsmais. Kai atsidūrėme prie pat upelio, man pasidarė graudu, prisiminus, kaip mes sėdėdavome prie kranto, skaitydavome knygas, kalbėdavomės ir taškydavomės vandeniu. Kol mane buvo užvaldę prisiminimai, aš net nepastebėjau, kaip Mantas užsiropštė ant nugriuvusio medžio šakos, kuri tabalavo virš upės. Jis taip stovėjo ir susižavėjęs žvelgė į tolumą.
- Nagi, ateik! – sušuko Mantas. - Iš čia toks gražus vaizdas!
- Verčiau nulipk, kol nesusižeidei, - suabejojau aš.
- Nagi, nebūk niurgzlė, - tarė jis, – ateik, čia taip nuostabu!
Vis dar abejodama pradėjau artėti Manto link, tačiau tada... Trakšt! Pasigirdo šakos lūžis ir atsigręžusi pamačiau, kaip Mantas įkrito į vandenį ir jį prarijo šalti upės vandenys. Aš suklykiau ir negalvodama šokau paskui jį. Mane užvaldė baimė. Baimė, kad daugiau niekada neišgirsiu jo skambaus juoko, nepamatysiu šilto, meilės kupino žvilgsnio, visiems laikams prarasiu jį. Mantas nemokėjo plaukti, nemokėjau ir aš, tačiau tą akimirką aš buvau be galo išsigandusi ir pasiruošusi jį išgelbėti bet kokia kaina.
Pražūtinga upės srovė nešė mus tolyn ir tolyn, blaškė į visas puses ir skandino, neleisdama pakilti į viršų ir įkvėpti oro. Laikas bėgo, o jėgos seko. Akimis ieškojau Manto ir tikėjausi, kad jis dar nepasidavė, tikėjausi jį išvysti gyvą ir sveiką.
Ir tada, kai jau atrodė, kad viskas baigta, prieš save pamačiau jį, aršiai kovojantį su mirtimi. Ir mane užvaldė viltis, kad viskas bus gerai, kad mes tai įveiksime. Aš iš visų jėgų sušukau jam ir jis atsisukęs sugriebė mane už rankos. Pažvelgus jam į akis, mane užvaldė ramybė, išnyko skausmas nuo į akmenis nubrozdintų rankų ir kojų. Tačiau tą akimirką jėgos baigėsi, srovė nebeleido pakilti ir įkvėpti oro, vanduo skandino ir traukė vis giliau ir giliau į savo gelmes. Aš paskutinį kartą pažvelgiau jam į akis ir mes panirome po vandeniu...
Kitą rytą susirūpinę kaimelio žmonės visur ieškojo dingusių jaunuolių ir rado juos vis dar susikibusius, vieną šalia kito ant upės kranto. Toje vietoje ir pastatė jiems antkapius, vieną šalia kito.
O nuo to laiko ten skrajoja du paukšteliai, laisvi, nepriklausomi ir laimingi. Jie niekada nesiskiria, visada skraido drauge ir kiekvieną rytą čiulba smagias melodijas, taip žadindami kaimelį dar vienai nuostabiai dienai.
Gabrielė M., 8m
Vilnius
2020-03-21
Mielas Jazminai,
kaip laikaisi? Kur tu? Bandau mintyse nupiešti tavo veidą, bet spalvos lyg susilieja ir negaliu išryškinti bruožų, nes praėjo daug laiko nuo mūsų pokalbių. Išvažiavai ir nebegrįžai, lyg vėjas būtų nupūtęs lapą ir nežinia, kur jis blaškosi.
Aš tiesiog būnu, o kartais atrodo iš tiesų gyvenu. Gyvenu tomis akimirkomis, kai muzikuoju , kai mintyse vaikštau su tavimi į repeticijas ar vidury lietingos dienos sukinėjuosi senamiesčio gatvėmis. Norisi grįžti į tuos laikus, kai nerūpėjo mokslas , o tik mėgavomės paauglyste. Įsivaizduok, atsisuktų laikas ir nebūtų išsiskyrimo. Vėl mažiausia šypsena iš tavo veido teiktų man tokį džiaugsmą, kurio niekas niekados negalės duoti.O būnu, kai sustingdo mintys apie mūsų išsiskyrimą. Kiekvieną rytą mano galva svaigsta nuo tavęs. Regis, įsimyli ir pameti galvą. Pasiilgau mūsų bendravimo. Kaip medis numetei savo lapus ir užsiauginai naujus. Deja, su tuo atsiauginimu pamiršai senuosius. Gyvenu emocijų sūkuryje ar burtų patale. Užbūrei, palikai ir dingai… Iki šiol nesuprantu, kas tu, ar žmogus, ar šešėlis,akimirkai šmėstelėjęs mano gyvenime.
Kaip įvyko, taip ir turėjo būti.Tikiu likimu. Žmonės sako, jog savo gyvenimą tu pats ir kuri, bet jeigu viskas įvyksta likimo noru,tai kaip tu kuri savo gyvenimą? Niekad šio atsakymo nesužinosiu, kaip ir nesužinosiu, kur tu dingai. Dingai, ir mano sielą palikai vieną… Mane apleidai lyg negyvenamą namą. Nė neįsivaizduoju, ką reiškia gyvent su ta baime, jog tau kažkas atsitiks. Kas bus, jei eisi gyvenimo ribos link, o aš nieko nežinosiu...
Jazminai, nežinau, ar mano laiškas tave pasieks, nes niekas nežino nupūstų lapų adreso, nežinau, ar pajusi mano sielos melodiją, nes sunku išgirsti užmestos gitaros stygų skambesį ,bet vis tiek dėkoju už tavo akordus savo gyvenimo simfonijoje.
Su meile
Regvita, 8m
Išnykęs su migla
Ir vėl. Ir vėl ji jautė tą nenumaldomą, duriantį ir graužiantį skausmą šiek tiek kairiau krūtinės. Iš skausmo jos širdis tarsi degė ir plyšo į tūkstančius smulkių pelenų dulkelių. Ji negirdėjo nieko aplink, o pasaulis buvo visiškai pilkas. Atrodė, kad dangus jau niekada neprasigiedrys, o gėlės niekad nebesužydės.
Ji ėjo gatve ir viskas priminė Jį. Senos Vilniaus gatvės, raudoni stogai, ledų kioskelis, kiekvienas suoliukas, ant kurio sėdėdavo drauge ir šnekėdavosi ištisą naktį, stebėdami žvaigždes. Jiems niekada netrūkdavo temų, kiekvienas pokalbis ar mintis prilygdavo skrydžiui į mėnulį - neišsemiama, nepamirštama, nepakartojama.
Tačiau tai baigės. Baigės kaip šiltas ir jaukus Kalėdų rytas. Bet tas rytas juk tikrai išauš, o Jo jau nebebus. Jis dingo lyg migla, pakilus saulei, ir daugiau niekada nebesugrįš. O skaudžiausia - aplinka. Visi tik apverkė, pasakė porą paguodos žodžių ir pamiršo lyg Jo niekada nebūtų buvę. Bet ji negali. Negali taip lengvai pamiršti ir toliau gyventi lyg niekur nieko, nes Jis buvo kažkas daugiau, kažkas tyro, nuoširdaus ir stebuklingo...
Tai buvo meilė.
Vesta, 8m
Kelias
Tomas eina, Romas bėga.
Žinom greitį, žinom laiką.
Koks gi kelias bus nueitas
Tomui einant dvi šeštąsias valandos
trijų metrų per sekundę spartos?
Nepamirškime ir Romo-
skuodžia, lekia prieky Tomo.
Bėga šeštą dalį valandos-
greitis siekia penkis metrus per sekundę skubos…
Tad padėkite jūs man-
Kiek, bičiuliai, jie kartu
nukeliavo pamažu?
(Tomo nueitas kelias – 3600 m arba 3,6 km. Romo nubėgtas kelias – 3000 m arba 3 km. Jų bendras nukeliautas kelias: 6600 m arba 6,6 km)
Deividas, 8m kl.
Matematika
Į mokyklą, į mokyklą-
Matematika pirma!
Susikaupkim, pagalvokim,
Juk puiki ši pamoka!
Bus daugyba ir dalyba,
Suksim galvas mes smagiai!
Spręsim užduotis, veiksmus,
Bus užsiėmimas nuostabus!
Lygtys, iksai, nelygybės
Mums tikrai nėra sunku!
Juk mes esam septintokai,
Matematikoje ne naujokai!
Karolis Ž., 7m kl.
DIDELĖ ŠEIMA
Buvo didelė šeima:
Vaikas, tėtis ir mama.
Jie augino ir kačiuką,
Mažą, didelį šuniuką.
Turi dar jie ir arkliuką,
Baltanosį kumeliuką.
Penkios vištos tupi, miega.
Karvė tvarte šieną ėda.
Nepamirškim ir sesytės
Bei mažytės jos pelytės.
Žmonės vaikšto ant dviejų,
O gyvūnai - keturių.
Pabandyki suskaičiuoti,
Kiek iš viso kojų bus...
Tėja J., 7m1 kl.
ŠILTĄ VASAROS NAKTĮ
Šiltą vasaros naktį aš pajūriu eisiu,
Šiltą vasaros naktį aš į dangų žiūrėsiu.
Kaip žvaigždės ten šviečia lyg deimantai jūroj,
Kaip blyškiaveidis mėnulis visas jas prižiūri.
Stebėsiu aš nuostabią, beribę visatą,
Apsigaubusią šydu paslapties
Ir skandinančią kiekvieno žvilgsnį
Savo tamsoje nakties.
O klausimas būtų: kiekgi žvaigždžių žvelgia į mus iš visatos gelmių?
Ats.: ∞ (begalybės ženklas).
Gabrielė M., 8m
Pirko Juozas tris maišus,
Du pilnus, vieną - perpus.
Pasidėjęs juos ant stalo
Suskaičiuot grūdus sumano.
Pirmame maiše tik šimtas gramų,
O antram-pusantro kilogramo.
Bet kiekgi trečiame maiše?
Paskaičiuokime drauge!
Sėdi Juozas ir dejuoja,
Dėl trečio maišo vis dvejoja.
Ogi trečiame maiše -
Dešimt procentų jame!
Bet dešimt procentų kurio?
Ogi pasirodo, pirmo ir antro maišo...
Abu maišus jums teks sudėti
Ir dešimt procentų nepagailėti,
O kai tuos procentus atspėsit,
Tai trečią maišą jau turėsit!
Ats.: 160 gramų.
Emilija Z., 7m1
Bumpt! Nukrito obuolys.
O po jo nukrito trys.
Medy du liūdni kabėjo,
Pasileidę nuriedėjo.
Vienas, kitas, dar penki!
Liko medy vienas jis.
Bet dabar tik nežinia,
Kiek gi jų ten po žole?
(Ats.: 13 obuolių.)
Barbora M., 8m
Kaip aš kūriau humoristinį dialogą?
– Mama, man jau ,,ištino galva“, negaliu sugalvoti humoristinio dialogo. Padėk man!
– Dukrele, aš negaliu tau padėti, aš gimiau be fantazijos. Nueik pas tėtį, pas jį didesnė galva ir jis „buria“ sklandžiau.
– Mama, betgi „moterys meluoja geriau“!
– Čia tik lietuviškam seriale, dukrele, o literatūroje visi burtininkai yra vyrai.
– Tėti, tėti, mano ,,sutinusi galva“, o mama gimė be fantazijos, gal gali padėti sukurti humoristinį dialogą.
– Oi, dukrele, aš toks užsiėmęs, dabar kuriu kosminį laivą, paprašyk brolio, gal jis padės.
Tuo metu ketverių metų brolis sako: lia lia lia.
– Štai tau, dukrele, ir humoristinis dialogas.
– Tėti, bet man reikia parašyti šimtą žodžių!
– Na gerai, parašyk šimtą kartų lia lia lia...
– Namų darbai padaryti, o dabar netrukdyk man gelbėti pasaulį nuo ateivių...
Adriana, 7a kl.
Kartą sutikau save keturiasdešimties
Ruduo. Lietus plauna apleistas Detroito gatves, per kurias lėtai, bet užtikrintai želia pilkšvai žalia žolė. Vienišus, niūrius pastatus lėtai ardo laikas ir rusvi vijokliai. Vėjas naršo rudus medžių lapus juodoje ciniškoje naktyje. Paslaptingas rūkas ir apokalipsinė nežinomybė beviltiškai skverbiasi pro viską, kas liko iš žmonijos utopijos. Kartais tolumoje pasigirsta aidintis šunų kauksmas ir griaustinis.
Žmogus, maždaug keturiasdešimties metų, nerūpestinga barzda, kukliai apsirengęs, dideliais purvinais batais, džinsine liemene, suplyšusia gal tūkstantį kartų ir tiek pat kartų sulopyta,beviltiškai ieško maisto. Vyras nuo audros slepiasi pastato griuvėsiuose ir nostalgiškai žvelgia į tai, kas liko. Kadaise čia buvo prabangūs pastatai su populiariomis iškabomis. Be pastogės likusios grindys, padengtos sušlapusiais popieriais, kartais jomis prabėga vienišos žiurkės. Lauke vis dar lyja, vanduo sardoniškai skverbiasi pro plyšius lubose ir pilkoje, apgriuvusioje betoninėje sienoje nusilupusiais dažais, vietomis plyti didžiulės balos, o kitur vanduo suteka į turbūt jau užtvindytus namo pamatus.
Vyras, matyt, gyvena tolėliau, apgriuvusio pastato viduje, kur laiko savo maisto ir vandens atsargas. Namas buvęs gelsvai pilkos spalvos, bet dažus nuplovęs lietus ir kitos stichijos. Pirmo aukšto langai užkalti pūvančiomis lentomis, o viduje dvelkia neviltis ir tuštuma. Žmonija susinaikinusi, kai didžiosios valstybės pradėjusios naudoti cheminį ginklą.
Lietus pradeda rimti, rytinė saulės šviesa teka po ilgos, beribės nakties, savo blizgesiu padengdama viską, kas liko po praeitos dienos siaubo, savo šviesa apglėbdama beribę dykynę ir pilkus griuvėsius, rytinė žvaigždė gęsta tolumoje, pašaipiai žvelgdama žemyn.
Ar bent prieš trisdešimt metų, sėdėdamas mokyklos suole ir mokydamasis kilnumo, santarvės, tolerancijos, galėjo pagalvoti, kokį apokaliptinį slenkstį peržengs žmonija?
Rapolas K., 8m
Kartą sutikau save, keturiasdešimtmetį vyrą
Buvo drėgnas ir vėsus pavasario rytas. Rūkas buvo neseniai pakilęs ir viską gaubė savo vienišom rankom. Tokį gražų orą nedažnai pamatai. Buvau pavargęs, po penkių darbo dienų ir, nors pavargęs, atsikėliau ryte, nusprendžiau išeiti pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį. Miestas buvo beveik tuščias, vos keli siluetai praslinko pro mane. Nutariau užsukti į kokią nors kavinukę suvalgyti pyrago ir atsigerti kavos . Atėjęs į kavinukę peržvelgiau ją akimis ir pamačiau vienintelį žmogų, prisėdusį prie staliuko. Mūsų klajojantys žvilgsniai susitiko ir pajutau keistą jausmą, lyg mes pažinotume vienas kitą kaip seniausi draugai. Kodėl aš taip jaučiausi?
Įdėmiai įsižiūrėjau į šį vyrą. Jis buvo prisižiūrėjęs, vidutinio ūgio. Jo plaukai buvo trumpai nukirpti, sušukuoti, barzda vešli. Akys mėlynai pilkos, suvargusios, nosis plati ir didelė, lūpos pilnos. Veidas apvalus, pabalęs, paakiai pajuodę. Paslaptingojo vyro pečiai buvo platūs, bet šiek tiek nuolaidūs. Jis nebuvo storas, bet nebuvo ir per daug raumeningas, kojos ilgos.
Mane sudomino šis žmogus, todėl sukaupiau visą drąsą ir prisėdau prie jo. Iš pradžių pokalbis nevyko sklandžiai, bet laikas bėgo ir pamažu radom bendrą kalbą. Mūsų pokalbį nutraukė tik padavėja, kuri paklausė manęs:
- Ko norėtumėte užsisakyti?
- Norėčiau puodelio kavos ir varškės pyrago.
Paklausiau šio paslaptingo žmogaus apie jo vaikystę, ji buvo beveik tokia pati kaip mano. Argi tai nekeista?
Staiga susivokiau, kad jau po pirmos valandos, kavinė prisipildė žmonių ir jų šurmulio, o ir paslaptingas ryto rūkas dingo. Kodėl gi laikas bėga taip greitai?
- Ar mes dar kada susitiksime?- paklausiau aš.
- Tu susitinki su manimi kiekvieną kartą, kai pasižiūri į veidrodį,- atsakė paslaptingas žmogus, apsireiškęs manimi.- Atleisk, bet jau turiu eiti, sudie!
Likau paliktas ir nustebęs išgirdęs šią neįtikėtiną žinią. Grįžau namo ir pažvelgiau į veidrodį. Staiga suvokiau, kad tas vyras- tai aš iš ateities.
Augustas Ž. 8m kl.
Mokykla
Mokykla – tai ne tik sienos ir langai,
Ne tik skambutis, skambantis skardžiai.
Tai žinios, įspūdžiai ir pažymiai.
Mokykla – tai nauji draugai ir mokytojai.
Dabar kasdien matau visus tik ekrane –
Šie metai kitokie nei visada.
Mes mokomės, bandraujam, laukiam pažymių,
Nors nesusitinkam vienas su kitu.
Bet mokykla išlieka mums svarbi, brangi.
Mes norim būt jos dalimi,
Vėl susitikt gyvai kieme
Ir bėgti į klases bėgte.
Jonas, 5mB kl.
Mokyklėlė
Atveriu duris į mokslą:
Į mokyklą aš skubu.
Sužinau naujų dalykų,
Knygą su džiaugsmu verčiu.
Rašinėlį aš rašysiu,
„Liūdną pasaką“ skaitysiu,
Gražų kūrinį sugrosiu,
Iš natų dainas dainuosiu.
Aš mokykloj susirasiu
Daug naujų gerų draugų,
Ir kiekvieną dieną džiaugsiuos
Gaudama geriausių pažymių.
Deimantė, 5N kl.
Mokykla
Mano mokykla yra toli,
Pėstute pasiekt jos negali.
Kasdien reikia nuvažiuoti,
Tik svarbu nepramiegoti.
Mėgstu ten labai skaičiuoti
Ir su draugėm pašėlioti,
Mokytis skaityt, rašyti
Ir naujoves išbandyti.
Mokytis išties labai patinka
Ir draugų niekad nestinga.
Gabija Z., 5N kl.
Eilėraštis apie mokyklą
Kiekvieną rytą atsikėlus
Šypsaus plačiai ir atvirai,
Mat laukia manęs mokyklėlė
Ir geri seni draugai.
Trokštu susitikt su bendraklasiais,
Pajuokaut ir pabendraut,
Parašyti, paskaityti, suskaičiuoti, nutapyti
Ir išmokt kažko daugiau.
Kad ir kaip smagu mokykloj,
Bet namo vis tiek skubu.
Pailsėjus, pamiegojus
Vėl mokyklon aš lekiu.
Ieva, 5N kl.
Kartą sutikau save keturiasdešimtmetę
Labai skubėjau...buvo šalta, o aš visu greičiu lėkiau į mokyklą, ledinis sniegas krito man ant galvos. Perbėgau gatvę, praskuodžiau pro darželį, peršokau slidžias vietas, prašokavau per tiltą - šviesoforas, uždususi sustoju. Turiu įprotį apžiūrinėti kiekvieną žmogų. Šalia manęs stovi keli benamiai, vienas bendraamžis, dvi jaunos studentės ir viena labai sudominusi mane moteris. Ji aukšta, rudi, aukštai surišti plaukai su pražilusiom sruogom, platus rudas paltas, grubūs batai, žalias šiltas šalikas, dideli akiniai, akys rudos, jokio makiažo, tarp antakių mažas įspaustas taškelis... STOP, juk aš tokį patį turiu! Nepajaučiau, kaip pajudėjau iš vietos, nors šviesoforas vis dar degė raudona šviesa. Stiprus timptelėjiamas už gobtuvo grąžino mane į ,,čia ir dabar‘‘.
- Žalia dar neįsižiebė, Zoja, būk atsargesnė, nenoriu, kad gyvenimas taip greitai pasibaigtų.
Žvilgsniu susiduriu su rudomis akimis, dideliais akiniais ir lengva šypsena. Moteris išnyksta minioje, aš pajudu link mokyklos. Eidama galvoju, kas ji(aš) ta keturiasdešimtmetė? Ką ji dirba, kur gyvena, ar turi vaikų, mėgsta džiazą ar roką, turi katę ar šunį?.. Smegenys bando dėlioti vis naujus variantus, kuria vis naują moterį su skirtingais įpročiais, pomėgiais, su vaikais ir vyrais ar be jų, su šunim, katėm, papūgėlėm, žuvytėm, net smaugliu, dirbančią skirtingus darbus...Staiga suprantu, kaip visa tai nesvarbu ir kokią pamoką tik ką gavau, - svarbu tinkamai pasielgti tą vienintelę akimirką, nedvejojant išgelbėti žmogui gyvybę.
Zoja, 7a
Kartą sutikau save, keturiasdešimtmetę moterį
Tai buvo žvarbus žiemos rytas. Aš ėjau į mokyklą, skubėjau, nes per pirmą pamoką rašiau svarbų matematikos kontrolinį darbą. Gatvė buvo įtartinai tuščia, aplinkui krito stambios snaigės, atšiauriam vėjui papūtus, jos degino veidą. Gatvės lempos vis dar švietė, rodydamos man kelią, o namų languose matėsi kalėdinės eglutės ir papuošimai. Kažkur toli girdėjosi vis pravažiuojančios mašinos.
Staiga iš tamsios gatvelės išlindo ponia. Jos plaukai buvo kaštoninės spalvos, ant jų tirpo vis nusileidžiančios snaigės, jos akys buvo tamsiai žalios spalvos, ji dėvėjo akinius, kurie taip pat buvo stipriai apsnigti. Ponia vilkėjo juodą paltą, o rankose laikė daug lapų, kurie, spėjau, buvo svarbūs dokumentai. Ją pamačiusi pajutau keistą jausmą, tarsi ji man būtų labai matyta, tarsi ją jau seniai pažinočiau. Sekundėlei stabtelėjau ir nusprendžiau ją užkalbinti.
-Sveiki,- pasisveikinau aš.
-Labas rytas,- kiek sutrikusi atsakė ji.
Po kelių minučių šnekėjimo, kai jau abi buvom peršlapusios ir suledėjusios, aš pagaliau pakviečiau ją išgerti kavos, ir ji sutiko.
Kavinėje mes praleidome kelias valandas, kiek tiksliai nežinau, nes laiko skaičiuoti nemėgstu. Apie šią paslaptingą ponią sužinojau daug dalykų: ji studijavo teisę ir dabar dirba teisininke, visą savo gyvenimą gyvena Vilniuje, turi laimingą šeimą, gyvena nuosavame name, labai mėgsta karštą šokoladą ir meduolinius sausainius, savo laisvalaikį ji mėgsta leisti aktyviai, taip pat mėgsta piešti.
Klausantis jos man kilo daug klausimų: kodėl mes tokios panašios? Kodėl visi mūsų pomėgiai sutampa? Kodėl ji man atrodo tokia artima?
Išėjus iš kavinės aš uždaviau jai vieną klausimą. Atsakymas turėjo išsklaidyti visas mano abejones, atsakyti į taip kankinusius klausimus.
-Į kokią mokyklą jūs ėjote?- paklausiau aš.
-Antano Vienuolio progimnaziją, - maloniai atsakė ji.
Tą akimirką mes abi supratome. Ji pažiūrėjo man į akis ir liepė niekada nepamiršti šių jos žodžių: „Kiekviena diena yra dovana, tad džiaukis ja, tarsi ji būtų paskutinė“. Tada ji apsisuko ir nuėjo, mano akys ją sekė, kol ji dingo horizonte. Vienas dalykas aiškus - ši diena pakeitė mano gyvenimą.
Greta, 8m
Negyvenama sala
Guliu čia jau apie 5 valandas. Prisimenu kruizinį laivą, vakarėlius, prabangų maistą ir pirmos klasės kambarius, bet niekaip neprisimenu, kaip aš atsidūriau čia, aptriušusioje valtyje, vidury Atlanto vandenyno. Aš net nežinau, ar aš išvis esu jame, Atlanto vandenyne, tik žinau, kad su savimi turiu kuprinę, valtį ir neapkenčiamą troškulį. Niekada nebuvau tokia alkana ir ištroškusi. Tad plaukiu nežinia, kur, nežinia, kodėl ir nežinia, ar išvis išgyvensiu.
Atrodo, kad troškulys tuoj „duos galą“, tad patikrinu, ar turiu ko nors kuprinėje, nesuprantu, kodėl jos per visą šitą laiką dar nepatikrinau. Nuo pečių numečiau ją ir vos nekrūptelėjau, šitos kuprinės niekada nebuvau mačiusi gyvenime, bet ji vis tiek kažką primena. Kuprinė maža, pilka, iš švelnios medžiagos, su rudu užtrauktuku, kurį atsegus radau butelį vandens. Tai mane labai nudžiugino, litrą vandens išgėriau per kelias sekundes, nepagalvojusi, kad jo dar man prireiks. Tik atitraukus buteliuką nuo lūpų pamačiau kai ką, teikiantį vilčių. Tai buvo kalnas. Didelis kalnas. Jį pamačiusi, iš karto pradėjau irkluoti jo link. Mano tikslas vis artėjo. Po keliasdešimt minučių buvau prie kranto. Visą laiką galvojau, kad kino filmuose žmonės tokiose vietose, kaip aš dabar, labai perdeda pasakodami situaciją, šokinėdami iš laimės ir bučiuodami žemę, bet dabar tai pati dariau. Toks nuostabus jausmas jausti smėlį ant kojų...
Neilgam. Supratau, kad visgi esu negyvenamoje saloje. Netrukus pagalvojau, jog reikia paimti kuprinę, juk joje buvo vandens, gal bus dar kažko. Net nepastebėjau, kokį kelią nuėjau palikusi valtį, tad kelias atgal pasiimti kuprinę buvo ilgas. Po truputį pradėjo temti ir pradėjo pūsti žvarbus vėjas. Pagaliau pasiekiau valtį. Pasiėmiau kuprinę ir atsisėdau ant didelio akmens prie kranto. Pirmas dalykas, kurį pamačiau, buvo sulankstytas lapelis, kurį atlanksčiusi supratau, kad tai - žemėlapis. Jame buvo pažymėtas raudonas kryžius vidury vandenyno ir supratau, kad tai vieta, per kurią plaukė kruizas. Po žemėlapiu buvo kažkas suvyniotas į aliumininę foliją ir kai atplėšiau, pamačiau, kad ten buvo sumuštinis. Pačiame kuprinės dugne buvo užrašų knygutė, ją atvėrus pamačiau, kad kažkas parašė: "Atleisk, bent jau dabar tavęs niekas nebestebi....“
Danielė, 6a
PAVASARIS
Jau pavasaris atėjo,
Saulė džiugina visus.
Ir vaikučiai pralinksmėjo,
Kad atostogos jau bus.
Netikėtai ir staiga
Per pasaulį kaip audra
Pralėkė ta Korona.
Puolė žmones kaip meška,
Draskė žudė su jėga.
Žmonės baisiai išsigandę
Užsidarė namuose,
O namai visų tvirtovė,
Nebaisi mums ši liga.
Visas priemones naudojam
Ir kovojam su liga,
O vaikučiams tai smagu,
Nes tėveliai jų kartu.
Rojus, 5P
KARANTINAS
Karantinas žemę gaubia,
Saulė žvelgia pro duris
Ir galvoja ji išlindus,
Kad Koroną sustabdys.
Saulės spindulys stiprus
Žudo virusus visus.
Saulė mūsų kaip karys -
Virusą ji sustabdys!
Ji apsaugos mus visus,
Ir spindės šviesus dangus.
Rojus, 5P