Gerbiamieji,
2019 metų sausio 13 dieną mano valstybė, mano šalies žmonės, mano šeima mini prieš dvidešimt aštuonerius metus vykusios tragedijos metines. Bet šįsyk noriu kalbėti ne apie tos įsimintinos dienos tragizmą, tikiu, kad apie ano sausio įvykius daugiau ar mažiau žinome kiekvienas. Noriu kalbėti apie dvasios pergalę. Iš istorijos žinome, kad dažnos pergalės yra pasiekiamos mūšio lauke. Prisimindamas, tarkim, Lietuvos etmono Jono Karolio Chodkevičiaus pergalę prieš švedus Salaspilio mūšyje 1605 m. ar Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jono Sobieskio prieš turkus ties Viena 1663 m., galėčiau šalia įrašyti, be abejo, ir Žalgirį, kur bendromis kelių tautų pastangomis apsigynėme. Bet dar yra, kaip jau minėjau, kitokios pergalės – dvasios pergalės. Tai ne tik krikščioniškosios Europos pergalė prie Puatjė (732 m.), tai ir Orleano Mergelės dvasios triumfas, tai daugiau kaip pusę amžiaus užsitęsęs Dalai Lamos dao (kelias) į laisvę, tai Mahatmos Gandi pergalė, motinos Terezės pasiaukojimas, kunigo Ježi Popeliuško ori laikysena mirties valandą, popiežiaus Jono Pauliaus II dvasinė kelionė, mergaitės Anos Frank žinia pasauliui, tai humanizmo pergalę prieš pragmatizmą skelbiantis Alberto Šveicerio gyvenimas, Rugsėjo 11-oji ir praėjusių metų Nobelio taikos premija, Berlyno sienos griūtis ir, galiausiai, mano tautiečio jaunuolio Romo Kalantos, dar 1972 metais nušvietusio kelią į Nepriklausomybę, auka.
„Dvasingumas ir doroviškumas yra tas pat. Aukščiausias dvasingumas pasiekiamas didžiausia dora, ir šia didžiausia dora jis pasirodo“ ( A. Šveiceris, „Kultūra ir etika“, Vilnius, Mintis, 1989, p. 25–26). Manau, kad dvasios pergalės yra siunčiamos teisiesiems. Turbūt laiminga ta tauta, ta valstybė, kuri nusipelno išbandymo. Savęs klausiu, kur ištisos tautos, civilizacijos, – šumerai, asirai, babiloniečiai, hetitai, – kurioms, matyt, nebuvo lemta siekti, patirti dvasios triumfo, o šiandien kalbame apie Dovydo pergalę prieš Galijotą, šiandien meldžiamės evangelijų žiniai.
Garsus lenkų žurnalistas Ryszardas Kapuscinskis, kalbėdamas apie Artimųjų Rytų konfliktus savo dokumentinėje knygoje „Kristus su automatu ant peties“, netiesiogiai teigė, kad pergalės pasiekiamos ne vien ginklais, kad būtinas tautos dvasinis palaikymas kare, visos tautos pasiaukojimas. O aš dar gal ir šventvagiškai nuskambėsiančioje mintyje teigčiau, kad humanizmas ir empatija būtini kare, kovoje, kurioje dvasios pergales gali pasiekti tik dvasios aristokratai, minties aristokratai. Juk dar Ortega I. Gasetas savo „Masių sukilime“ buvo mus įspėjęs, kad atėjo laikas, kai „dvasios skurdžiai pasidarė visuomenės gyvenimo vadovais“, kad „nėra kultūros ten, kur, sprendžiant ginčus, paminami pagrindiniai žmogaus proto simboliai“. Ir dar jis teigė: „Nebeapgaudinėkime savęs – naujoji barbarybė jau skleidžiasi Europoje“ ir „kad pirmą kartą Europoje iškilo tipas žmogaus... pasiryžusio pasiekti savo tikslą bet kokia kaina“.
Ir mus, ir Europą gelbėjo ir išgelbėjo dvasios triumfas ir laisvė mąstyti, kurios, pasak I. Kanto, negali atimti aukštesnė valdžia, beje, kaip ir mūsų tiesos siekio ir žinojimo, bet gebanti „atimti iš mūsų laisvę kalbėti arba rašyti“.
Sausio 13-osios dienos aukos padeda ir padės mano valstybei gyventi ir išgyventi, viliuosi, kad žuvę laisvės gynėjai kaskart mano šalies žmonėms ir man primins, kad nesam verti tų aukų, ir tai mums padės išgyventi šimtmečius.
Kęstutis Subačius