Ar gali būti, kad senoji lietuvių tautosaka puikiai dera su šiurpą keliančia Šiurpnakčio nuotaika? Pasirodo, tikrai taip! Nors ši šventė ir nėra labai lietuviška, spalio 29 dieną lietuvių kalbos pamokose radome būdą, kaip ją paminėti savaip – prisimindami seną lietuvių tautosakos žanrą – šiurpes. Paskutinė pamoka prieš rudens atostogas tapo tikrai įsimintina…
Su šeštokais leidomės į paslaptingą šiurpių pasaulį: prisiminėme, kas tai per pasakojimai, kokie jų bruožai, kokias baimes ir paslaptis jie slepia. O tuomet patys tapome šiurpų kūrėjais! Mokiniai kūrė savo istorijas, stengėsi įpinti paslaptingų įvykių, netikėtų posūkių ir, žinoma, šiurpą keliančių pabaigų. Savo kūrinius pristatė klasės draugams – klausantis ne kartą buvo galima pajusti per nugarą bėgančius šiurpuliukus!
Septintokai taip pat nėrė į šiurpių kūrybą. Vieni rinkosi tradiciškesnį kelią ir šiurpino tekstais, kiti savo vaizduotę išbandė kurdami paveikslėlių šaradas. Pasirodo, baisią istoriją galima papasakoti ne tik žodžiais – kartais užtenka kelių paslaptingų vaizdų, kad įsijungtų vaizduotė ir prasidėtų tikras galvosūkis!
O štai vyriausiųjų, aštuntokų, laukė pats baisiausias košmaras… Jiems teko susidurti su tuo, kas gali išgąsdinti net drąsiausius lietuvių kalbos mylėtojus: šiurpą keliančiais diktantais ir keistomis gramatikos kartojimo užduotimis! Čia jau nepadėjo nei žibintai, nei drąsos amuletai – reikėjo pasitelkti visas lietuvių kalbos žinias ir išlikti budriems iki paskutinio taško.
Taigi Šiurpnaktį paminėjome kūrybiškai, su trupučiu paslapties, nemažai juoko ir, tikimės, nepamirštamų šiurpuliukų. Juk net ir svetimos šventės proga galima atrasti savų tradicijų, o senoji lietuvių tautosaka įrodo, kad šiurpių istorijų kūrimo paslaptis mūsų krašte gyva jau seniai!
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Gabija Bliūdžiūtė
