Švietimo situacija valstybėje tragiška. Todėl dažnai siūlomi kosmetiniai švietimo sistemos pertvarkos pokyčiai iš esmės nieko nelemia. Švietimo sistema gali dar kelis dešimtmečius vegetuoti, ji vis dar veikia ir kurį laiką veiks iš inercijos. Be abejo, nekalbu apie mokyklas. Norėdami keisti situaciją, turėtume būti pasiruošę radikaliems švietimo sistemos pokyčiams, turėtume nebijoti kardinaliai, sakyčiau, kartais net drastiškai bandyti ją pertvarkyti. Pridurčiau, norėdami gelbėti švietimą ir matydami jo perspektyvą po dvidešimties, trisdešimties metų konkurencingoje visuomenėje, privalome priimti nepopuliarius sprendimus ar atvirkščiai taip vadinamus populistinius siūlymus. Prisiminkim perspėjimus, kad greitai nebebus kam dėstyti universitetuose, nebebus ir jaunų mokytojų, nes niekas nebesirinks (ir jau nebesirenka) mokytojo profesijos už kelių šimtų eurų atlygį tik ką baigus studijas ir pradėjus dirbti.
Aukštasis mokslas
Visi kalbame apie būtiną Lietuvos visuomenės humanitarizavimą. Visi sutinkame, kad humanitariniai mokslai yra išsilavinimo pagrindas. Savęs paklauskime, kodėl Didžiojoje Britanijoje jaunas žmogus, norėdamas tapti teisininku, pirmoje aukštojo mokslo (bakalauro) pakopoje renkasi anglų kalbos ir literatūros studijas ir tik vėliau teisę, norėdamas studijuoti politikos mokslus, vėlgi iš pradžių baigia anglų kalbos ir literatūros studijas ir tik tada suka politikos link. Be abejo, pagal anglų kalbos mokėjimo ir įvaldymo lygį Didžiojoje Britanijoje galima tiksliai pasakyti, kokiam socialiniam sluoksniui priklauso arba kokį išsilavinimą yra įgijęs tūlas pilietis. Todėl siūlyčiau:
- Atlikti visų aukštųjų mokyklų visų jų siūlomų studijų programų reviziją (auditą), atsisakant didelės dalies tų programų valstybės finansavimo. Finansuoti tik tas studijų programas, kurios turi perspektyvą ir ateitį
- Kadangi visi Lietuvos universitetai yra savarankiški, t. y. turintys valdymo autonomiją, jie valstybės nefinansuojamoms programoms gali patys ieškoti rėmėjų, pvz. verslo.
- Dažnai verslo atstovai priekaištauja, kad universitetai neparengia jiems reikalingų specialybių absolventų, kad per ilgos studijos, tad reikėtų sudaryti galimybė verslui pačiam finansuoti jiems trūkstamų profesijų atstovų parengimą (pradedant nuo stipendijų studentams iki atlyginimų dėstytojams) aišku, akreditavus tas studijų programas galima būtų sutrumpinti ir bakalauro studijas iki trejų metų. Patenkinus verslo apetitus ir tam tikrų profesijų trūkumą, tas studijų programas galima būtų uždaryti.
- Įvesti bazines bakalauro studijų programas (ypač humanitarinėse specialybėse) su nedidelėmis išimtimis ar korekcijomis (pvz. užsienio kalbų ar istorijos). O tokių specialybių kaip žurnalistika, antropologija, tarptautiniai santykiai ir t.t., ir t.t. palikti tik magistro studijas.
Nereikia bijoti, kad kai kurie dėstytojai galimai neteks darbo. Ir dabar dauguma jų dirba pagal terminuotas darbo sutartis. Peržiūrėjus studijų programas ir tik kai kurioms palikus valstybės finansavimą, dauguma universitetų atsisakys nereikalingų nepopuliarių programų arba patys ieškos rėmėjų. Nereikia bijoti, kad kai kurie universitetai egzistuos tik komerciniais pagrindais. Ir dabar taip yra. Valstybė privalo remti ir finansuoti tik tas sritis, kur ji mano esant tai reikalinga daryti.
Pradinis, pagrindinis ir vidurinis ugdymas
Mokyklų tinklo pertvarka, įvairios kitokios švietimo reformos (dažnas brandos egzaminų sistemos kaitaliojimas), programų kaita apčiuopiamų teigiamų rezultatų jau kurį laiką neduoda. Švietimo sistemos kai kurių atraminių idėjų įgyvendinimo siekis ir nuoseklus ryžtas realizuoti jas pagerintų mikroklimatą švietimo bendruomenėje, pateisintų jos teisėtus lūkesčius, panaikintų susiskaldymą ir susipriešinimą. Deja, to tikslo kaip ir neturime, paskutinį kartą tai buvo M. Lukšienės Tautinės mokyklos vizija. Atsirado vakuumas, kurį bando užpildyti visi, kurie tik netingi. Todėl siūlyčiau:
- Taip pat audituoti visas valstybės finansuojamas švietimo įstaigas, įstaigėles, įvairius mokymo centrus, departamentus ir t.t., prisišliejusius prie ŠMM ( pagal vienus skaičiavimus jų būtų apie 34, o per visų švietimo profsąjungų suvažiavimą jų buvo paminėta net 80). Manau, kad švietimo sistema finansuojama pakankamai, nes pusę visų švietimui skirtų lėšų susiurbia būtent tokios įstaigos. Todėl, manyčiau, atlikus auditą palikti tik keletą jų, pvz.: NMVA, UPS, NEC ir dar kelias, būtinas švietimo raidai. Kiek sutaupytume vien valdymo išlaidų?
- Atsisakyti tokio, koks jis dabar, lietuvių kalbos ir literatūros egzamino. Egzaminas, jo struktūra ir vertinimas yra orientuotas į vidutinybes ir tuos, kurie siekia tik jį tik išlaikyti. Gabiausi dažnai nukenčia, nes neįmanoma parengti beveik devynių šimtų objektyviai ir sąžiningai egzamino darbus įvertinsiančių vertintojų. Nėra jokių ne tik sąžiningo vertinimo, bet ir tokio kiekio vertintojų kompetencijų užtikrinimo saugiklių.
- Atšaukti sąlygą, kad tik pasirinkęs ir išlaikęs valstybinį matematikos egzaminą, gali tikėtis studijuoti valstybės finansuojamoje vietoje, jei net pasirenki humanitarinius mokslus, istoriją, kalbų studijas ar net lietuvių kalbą.
- Ikimokyklinis ir pradinis ugdymas yra svarbiausia grandis visoje švietimo sistemoje, svarbesnė už visas kitas. Vaikas iš prigimties yra smalsus, siekia žinių. Jei pradinėje mokykloje jis yra įbaiminamas, atgrasomas nuo mokymosi, o dažnai Lietuvoje tai ir įvyksta, tai vėlesnės mokytojų pastangos motyvuoti jį yra bevaisės. Mokytojas yra pasmerktas pralaimėti šią nelygią kovą. Todėl ypač svarbu, kad priešmokyklinėse ir pradinio ugdymo įstaigose dirbtų geriausi pedagogai, kad tarp jų vyktų konkurencija ir būtų reikli reali atranka į šių mokytojų darbo pozicijas. Todėl būtina kelis ar net keliolika kartų padidinti šių mokytojų darbo užmokestį.
Be abejo, šie radikalūs siūlymai turėtų iššaukti bent jau neigiamą reakciją. To ir tikiuosi. Tam ir provokuoju. Ar vėl tęsime kosmetines švietimo sistemos korekcijas? Juk plastinių operacijų nauda trumpalaikė. O kas toliau?
Kęstutis Subačius