Visi esame kalti dėl visko, už visus ir prieš
visus, ir aš daugiau negu kiti.
Fiodoras Dostojevskis
Gyvename daugiatautėje valstybėje. Lietuva senaisiais laikais galėjo didžiuotis kaip valstybė, pasižyminti tolerancija, kaip valstybė, kurioje niekad nebuvo, pavyzdžiui, žydų pogromų, kai visoje Rusijos imperijoje tai buvo gana dažnas reiškinys. Tačiau XX a. viduryje atsitiko protu nesuvokiama tragedija – Lietuvos piliečiai pakėlė ranką prieš Lietuvos piliečius. Nesileisdamas į gilesnius svarstymus šia neparankia Lietuvai tema, bandysiu aiškintis visų –izmų (blogąja prasme) priežastis.
Per visą žmonijos istoriją buvo labai mažai laikotarpių ir tik nedaug valstybių, kuriose gyveno vos vienos tautos atstovai, t. y. jos buvo tautiškai monolitiškos. Juo labiau tai buvo neįmanoma imperijose, prisiminkim, kad ir Romos, Austrijos-Vengrijos ar Rusijos imperijas. Viduramžiais prancūzų dinastijų karaliai sėdėjo Anglijos sostuose, rodos, net iki XIV a. (manau, tai viena iš Šimtamečio karo priežasčių), Rusijos imperatorienės buvo vokietės ir t.t. Ir tik košmariškiausiose tironų distopijose galėjo gimti norai matyti vienatautį arijų valdomą Reichą ar būsimą homo sovieticus apgyvendintą SSSR, ši idėja ir siekiamybė iškreiptuose protuose ir nesveikose vizijose egzistavo dar ilgai.
Netolerancijos bangos priklauso nuo politinių įvykių, valstybių vadovų nuostatų ir bendros situacijos valstybėse. Ne išimtis ir Lietuva. Atrodytų, kad mes vėl grįžome prie esminių vertybių – toleruoti, gerbti kitą, kitokį, kitos tautybės Lietuvos pilietį, tiesiog žmogų, ir vėl staiga viskas pasisuka 180-ies laipsnių kampu ir net politikų pasisakymuose girdime kitataučių užgauliojimų. Sakyčiau, net per dažnas kalbėjimas apie kitų tautų toleravimą rodo tolerancijos valstybėje stoką. Paprasčiausias pavyzdys būtų iš spaudos: jei nusikaltimą padaro lietuvis ar rusas, niekas nesistengia tautybės išskirti, ir, neduokdie, nusikalsta čigonas, žydas, visa žiniasklaida sutartinai pabrėžia jų tautybę. Prisiminkime kad ir garsiąją „č“ klasę vienoje vidurinėje mokykloje. O juk tos mokyklos bendruomenę – mokytojus, administraciją - sudaro išsilavinę žmonės. Galėtume prieiti prie išvados, kad išsilavinimas dar nesuteikia supratimo apie toleranciją.
Kitas pavyzdys būtų taip pat iš švietimo padangės. Labai dažnai mokytojai, galbūt nepagalvoję, kalbėdami tarpusavyje lepteli: „žydelis“, „betgi jis žydas“, taip girdėjau sakant apie dailininką R. Savicką, mūsų rašytojo klasiko Jurgio Savickio anūką. Tokio buitinio antisemitizmo dar gana daug, sakyčiau, netgi tarp lituanistų. Ir dar gerai, jei tokios šnekos tik tarp kolegų suaugusiųjų, o jei tai perkeliama į pamokas, o paskatų tai daryti visada galima rasti. Situacija Lietuvoje labai dažnai keičiasi švytuoklės principu. Ne taip seniai Lenkija ir lenkai buvo Lietuvos ramstis Europos Sąjungoje, buvome bičiuliai. Ir užteko politikams pakeisti retoriką minėtos valstybės atžvilgiu, ir Lenkija žiniasklaidoje (deja, ne tik) tapo didesniu priešu nei Putino Rusija. Mokytojus taip pat veikia šios politikų skleidžiamos bangos. Blogai, jei mokytojai yra linkę politikuoti per pamokas, t. y. išsakyti savo politizuotą nuomonę nagrinėdami literatūros kūrinius. Tokioje situacijoje labai lengva, tarkim nagrinėjant V. Krėvės „Skirgailą“, leptelti, atitolstant nuo dramos konteksto, ką nors nepagarbaus apie lenkus. Beveik kiekvienoje klasėje sėdi vienas kitas lenkas, rusas ar žydas ir nebūtinai jo tautybę gali įspėti pagal pavardę. O kur dar klasėje sėdintys mišrių šeimų vaikai, kodėl mes juos verčiame jaustis nejaukiai. Tokios užuominos žeidžia, juk mokinys sėdi tarp kitokių ir jam galbūt sunku tapatintis su visa klase (o jei tai vyksta pradinėse klasėse - dvasinės traumos lieka visam gyvenimui). Pagalvokime, kai klausiame vaiko jo tautybės, ar nenusižengiame tolerancijos pagrindiniams principams, kodėl vaikas iš mišrios šeimos turi vieną iš tėvų išduoti, atsisakydamas jo, t. y. pasirinkdamas tik vieno iš tėvų tautybę ir ją įvardydamas. Bepigu prancūzams: Prancūzijoje save prancūzu su pasididžiavimu pavadina ir arabas, ir juodaodis, ir slavas, ir rusų emigrantų palikuonis, nes Prancūzijoje žodis „prancūzas“ tapatinamas su pilietybe ir reiškia tą pat. Aš, pavyzdžiui, sąmoningai nevartoju žodžio „prorusiška“, nors taip kiekviename žingsnyje klykauja mūsų tolerantiški politikai. Niekuomet neleidžiu mokiniams, kalbantiems apie Lietuvos okupaciją, sakyti, kad mus okupavo rusai ar net Sovietų Rusija (valstybės tokiu pavadinimu tiesiog nebuvo). Primenu, mus okupavo Sovietų Sąjunga. Putinui atėjus į valdžią ir pašlijus santykiams tarp Europos Sąjungos, NATO ir Putino Rusijos santykiams, pajutome tai ir Lietuvoje, be abejo, ir lietuvių leksikoj. Todėl negalima su mokiniais kalbėti apie Rusiją, apie rusus negatyviai. Būtinai pridėkime ir pabrėžkime, kad tai Putino Rusijos ar dabartinės Rusijos valdžios pozicija ar dar kaip nors kitaip įvardinkime Putino Rusijos valdžios elito veiksmus ir elgesį tarptautinėje arenoje. Kalbėdami kitaip, įžeisime rusų tautybės vaikus, sėdinčius klasėje, kaip minėjau, nebūtinai juos galime identifikuoti, ir net, jei kitataučių klasėje nebūtų, nepagarbiai kalbėdami apie bet kurią tautybę, ugdytume nepagarbą ir galbūt neapykantą jų atžvilgiu. Jei prisimenate, ne taip seniai Lietuvos rusai buvo viena iš lojaliausių tautinių mažumų Lietuvoje. O dabar ir čia sau kišame koją, nes, kaskart kalbėdami apie blogąją Rusiją ir „blogus“ rusus, pjauname šaką, ant kurios sėdime, ir atstumiame Lietuvos piliečius rusus nuo savęs.
Iš tiesų didžiausia atsakomybė už tolerantiškumo ugdymą mokykloje gula ant lituanistų, istorikų pečių. Kaip minėjau, labai svarbu mokėti parinkti žodžius, kai kalbame apie tautas, tautybes, tautiškumą, istorinius įvykius ar literatūros kūrinius. Atrodo, kas gi čia tokio netolerantiško, jei pasakome „žydelis“, ar neigiamą atspalvį suteikiame žodžiui „rusas“. Minėjau, kad dar mokykloje patirtos dvasinės traumos išlieka visam gyvenimui, palieka randus sieloje. Todėl vėliau tikrai sunku reikalauti lojalumo iš kitataučių, lojalumo mūsų valstybei. Suprantu, kad valstybės ir jos dalies gyventojų mąstymas dažnai būna inertiškas. Įsivaizduoju, kad Skandinavijos šalyse, Didžiojoje Britanijoje po žiaurių lietuvių nusikaltimų lietuvio vardas įgauna neigiamą prasmę, sukelia neigiamų emocijų, tas pats, manau, ir dėl albanų ar kitų tautybių žmonių. Tačiau juk ne visi kurios nors tautos atstovai yra nusikaltėliai (tai mes puikiai suprantame), juk ne visi Lietuvos lenkai linki Lietuvai blogo, sakyčiau, ne visi Lietuvos rusai siekia prijungti Lietuvą prie Rusijos. Tad kodėl mes taip linkę viską suplakti ir apibendrinti, tik ir girdime, „rusai“, „lenkai“, „žydai“, „čigonai“ kalti dėl visų blogybių. Neatsakingai kalbėdami, tik didiname Lietuvai blogo linkinčių žmonių gretas. Geriau siekime, kad Lietuvos piliečiai – įvairių tautų žmonės – mylėtų Lietuvą, nes, galvoju, kad dominuojanti valstybėje tauta turi rūpintis mažumomis. Taip, lietuviai Lietuvoje daug kur turėtų nusileisti Lietuvos rusams, lenkams, žydams, karaimams, totoriams ar čigonams. Juk mūsų čia, Lietuvoje, dauguma. Tą patį turėtų daryti ir Lenkijos vyriausybės – rūpintis lietuvių ir kitų mažumų padėtimi Lenkijoje.
Kai per pamokas mokytojai akcentuoja ultrapatriotškumą, taip pat kenkia savo valstybei. Mes, mokytojai, dažnai, galbūt užsimiršę, kartojame, kad privalome būti lietuviais patriotais. Noriu pabrėžti: sakome, ne Lietuvos patriotais, o lietuviais patriotais – ir šitaip žeidžiame kitų tautybių mokinių jausmus. Dažnas kalbėjimas apie dorą lietuvį, apie sąžiningą lietuvį, apie patriotą lietuvį sukelia priešingą reakciją – atstumia kitatautį. Privalome akcentuoti Lietuvos piliečių dorą, sąžiningumą, patriotiškumą ir t. t. Paradoksalu, bet mūsų dažni padejavimai apie varganą, nuskriaustą Lietuvėlę (net jei ir su geromis intencijomis išsakomi) iš tiesų daugiau rodo nepagarbą ir menkinimą Lietuvos, lyg valstybė būtų verta tik Lietuvėlės vardo. Šiuo atveju mažybinė maloninė valstybės vardo forma reikštų daugiau gailestį nei pasididžiavimą savo valstybe. Susimąstykite.
Pabaigoje pacituosiu garbųjį Volterą, kuris yra taręs garbiajam Ž. Ž. Ruso: „Pone, aš nesutinku su jūsų nuomone, bet aš padarysiu viską, kad galėtumėt ją laisvai reikšti“.
Kęstutis Subačius, Vilniaus Antano Vienuolio progimnazijos direktorius, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas ekspertas
Straipsnį taip pat skaitykite "Švietimo naujienose": http://www.svietimonaujienos.lt/vis-dar-neismoktos-tolerancijos-pamokos/